Andriušis Stasys

SAVANORIS, VISUOMENININKAS, TREMTINYS

Vaikystė ir šeima
Stanislovas Andriušis gimė 1902 m. vasario 28 d. Ilgakiemio kaime, Garliavos valsčiuje, Kauno rajone. Augo keturių vaikų šeimoje. Jo tėvui anksti mirus, motina Ona Andriušienė liko viena su vaikais: vyriausiam sūnui Juozui buvo 16 metų, Kaziui – 12 metų, Onai – 7 metai, o kūdikiui Stanislovui – vos keturios savaitės.
Motina išaugino vaikus viena, mokė juos skaityti ir rašyti, švietė ir kaimynų vaikus. Šešerių metų Stanislovas jau skaitė maldaknyges.

Mokslas ir karo metai
Lankė pradžios mokyklą Garliavoje. Kasdien eiti 3 km pirmyn ir atgal klumpėmis buvo per sunku, todėl gyveno Garliavoje. Pradžios mokyklos nebaigė – kaip pats sakė, „ten nieko gero nemoko, tik rusiškai skaityti ir rytas vakaras carą garbinti“.
Būdamas dešimties pradėjo piemenauti. Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos laikotarpiu, sudegė šeimos namai, mirė motina. Berniukas liko gyventi pas giminaičius Ilgakiemio kaime. Ganydamas gyvulius miške, rasdavo ginklų, išmoko šaudyti.
Vėliau persikėlė pas senelį į Karkazų kaimą. Senelis buvo išsilavinęs žmogus, mokėjo vokiečių kalbą. Vokiečių valdžios reikalavimu Stanislovas lankė vokiečių mokyklą Garliavoje, kur mokytoja vokietė Necel griežtai vertė vaikus mokytis vokiečių istorijos. Mokslus teko nutraukti dėl senelio ligos.
Nepaisydamas nebaigtų mokslų, 1918 m., būdamas 16 metų, įstojo į mokytojų kursus Kaune. Pasimokęs mėnesį, perėjo į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, kur, dėstytojo P. Snarskio padedamas, gavo stipendiją.

Tarnyba Tėvynei – savanoris
1919 m. sausio 20 d. Stanislovas tapo Lietuvos savanoriu. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose, tarnavo Vilniaus batalione Kaune. Už tarnybą savanorių gretose vėliau gavo 10 ha žemės Juozapavos dvare (tuometinio žemės ūkio ministro kun. Mykolo Krupavičiaus rūpesčiu).
Jo atminimą, kartu su kitais savanoriais (J. Andriušiu, L. Vilkaičiu, V. Benešiūnu), įamžina kryžius Juragių kaime, atstatytas 1988 m. Pijaus Petraičio iniciatyva.
Šaltinis: J. Semaškaitė, „Kryžių kryželių takais“, XXI amžius, 2004.

Ūkis, šeima ir pašto tarnyba
Po tarnybos baigė Belvederio žemės ūkio mokyklą. Sukūrė šeimą – vedė Marytę Bartkevičiūtę iš Karkazų kaimo. Užaugino keturis vaikus: dukras Beneditą ir Danutę, sūnus Algimantą ir Romualdą-Kęstutį.
Pradėjęs kurtis ūkyje, ieškojo papildomų pajamų – pradėjo dirbti pašte. Nuo Baisiogalos pašto persikėlė į Kauno centrinį paštą, o nuo 1930 m. – į Garliavos paštą. Čia susipažino su kun. M. Krupavičiumi. Vadovaudamasis referento J. Bereišos patarimais, siekė karjeros pašto sistemoje: dirbo Vilijampolės pašte, išlaikė egzaminus ir buvo paskirtas Miroslavo, vėliau Veiverių pašto viršininku.

Tremtys ir kalėjimai
1941 m. sovietų okupacijos metu St. Andriušis tapo taikiniu dėl savo praeities. Veiverių mokytojas Burba jį įskundė kaip „fašistą“. Prasidėjus trėmimams, Stanislovas slapstėsi. Vokiečių puolimo metu laikinai grįžo į darbą, tačiau po Antrosios sovietinės okupacijos vėl tapo persekiojimo auka.
1944 m. rugpjūčio 20 d. buvo suimtas. Pirmą kartą paleistas nesurinkus įkalčių, po 20 dienų suimtas vėl. Tardytas ir kankintas Krūvelių kaime (Kazlų Rūdos miške): 18 parų laikytas užkastas po žeme, net 60 kartų iškasant ir užkasant. Po to išvežtas į Kauno kalėjimą, kuriame išbuvo metus be bylos.
1945 m. perkeltas į Lukiškių kalėjimą (9 mėnesiai), vėliau į Marijampolės kalėjimą, kur be jokios bylos išbuvo net trejus metus. 1950 m. ištremtas į Sibirą – Bratską, paskui į Taišetą.

Grįžimas ir gyvenimas po tremties
1954 m. birželio 20 d. buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą, rado sužlugusį ūkį, skurdą, badą, išsekusią žmoną. Jo žemė buvo įjungta į kolūkį. Privalėjo dirbti kolūkyje – paskirtas sandėlininku (dirbo 8 metus), vėliau staliu Garliavos vidurinėje mokykloje (7 metus).
Jo sūnus Romualdas-Kęstutis taip pat buvo ištremtas už tariamą ryšį su partizanais ir nuteistas 25 metams. 1957 m. tragiškai žuvo vyriausias sūnus Algimantas. 1988 m. lapkričio 4 d. mirė žmona Marytė.

Atmintis ir palikimas
Praėjus 45 metams po kankinimų Kazlų Rūdos miške, Stanislovas toje vietoje pastatė paminklą. Savo išgyvenimus aprašė atsiminimų knygoje „18 parų po žeme“ – liudijimą apie žiaurų sovietinį terorą ir žmogaus ištvermę.

Stanislovas Andriušis mirė 1999 m. balandžio 19 d.

Nuotr.:
Laimos Bacevičienės asmeninis archyvas