Gintarė Daugėlaitė

DAILININKĖ, KERAMIKĖ

Gintarė Daugėlaitė – talentinga keramikė iš Ringaudų,  savo kūryboje derinanti tradicines ir modernias keramikos technikas. Jos darbai pasižymi subtilia estetika, kurioje susipina natūralios formos, minimalizmas ir gamtos įkvėpti motyvai. Gintarės kūriniuose dažnai atsikartoja augaliniai ornamentai, organiškos linijos ir švelnūs žemės atspalviai.
Ji mėgsta eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis ir glazūromis, todėl jos kūriniai išsiskiria tekstūra ir subtilia spalvų palete. Kiekvienas gaminys atspindi menininkės pasaulėžiūrą, tačiau kartu yra ir praktiškas – nuo unikalaus dizaino vazų iki išskirtinių stalo indų.

„Keramika susidomėjau prieš trejus metus, kai mano geriausia draugė pakvietė kartu apsilankyti vienoje Kauno keramikos studijoje. Pirmieji mano darbai buvo ryškiaspalviai žali lapai – lėkštelės – ir dangiškos spalvos masyvi vaza. Nors pirmųjų kūrinių idėjos nebuvo paprastos, man pavyko suvaldyti molį, ir tai suteikė didžiulį džiaugsmą.“
G.Daugėlaitė

Paklausta, kam jaučiasi dėkinga atradusi keramiką, Gintarė įvardija du svarbiausius žmones – savo geriausią draugę ir mokytoją Ievą. Keramikos studija „Šviesos 16“ – ypatinga vieta, kurioje, anot Gintarės, ji iškart pajuto, kad niekur kitur nenori eiti. Mokytoja Ieva – palaikanti, patarianti, neskubinanti, nuoširdžiai besidalijanti patirtimi ir leidžianti mokiniams kurti savarankiškai.

„Keramika man visada padeda užfiksuoti tam tikrus gyvenimo momentus. Paėmusi gaminį į rankas prisimenu, su kokia emocija jį lipdžiau. Yra sakoma, kad molis viską jaučia – aš tuo nuoširdžiai tikiu. Mano darbuose atsispindi tai, kokia esu tą dieną: įsitempusi, pavargusi, svajojanti ar besidžiaugianti...“
G.Daugėlaitė

Gintarė pabrėžia, kad keramika moko palikti erdvės netikėtumams – ypač glazūravimo procese, kuriame rezultatas dažnai būna nenuspėjamas. Ji moko neorientuotis tik į galutinį rezultatą, bet mėgautis pačiu kūrybos procesu.

„Norėčiau, kad keramikos teikiamą džiaugsmą patirtų visi mano šeimos nariai. Vaikai jau yra buvę studijoje, ir manau, jiems puikiai sekėsi. Vyrui kol kas į pamokas dar nepakviečiau – ilgą laiką keramika man buvo labai asmeniška, tarsi tik man skirtas laikas. Tačiau dabar vis dažniau noriu šį džiaugsmą dalintis – dovanoju artimiesiems keramikos užsiėmimus, drauges kviečiu lipdyti kartu. Tai ypatingas laikas mano sielai.“
G.Daugėlaitė

Kol kas dirbti namuose – iššūkis, nes mažieji vaikai neretai „prisideda“ prie kūrybos, nulauždami džiūstančias detales ar net perskeldami gaminius. Tačiau Gintarė tiki, kad ateis diena, kai visa šeima galės lipdyti drauge.

„Dauguma mano darbų yra namuose, tačiau keletas – padovanoti artimiesiems. Kai kurios vazos netgi iškeliavo į vestuves – tai neapsakomas jausmas, kai tavo kūrinys tampa šventės dalimi. Tačiau vis dėlto – nieko nėra maloniau, kaip sėdėti prie stalo su šeima ir naudoti indus, sukurtus savo rankomis. Prieš metus svajojau, kad mūsų namuose neliktų nė vieno pirktinio indo. Viliuosi, kad taip ir bus.“
G.Daugėlaitė