Gudaitis Ričardas

TAUTODAILININKAS, VISUOMENININKAS, ISTORIKAS

„Visada maniau, kad mūsų gyvenimas vertingas tiek, kiek esame reikalingi kitiems. Laukiau tos dienos dienos, kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu vien drožybai, medžio darbams. Aštuntą ryto visi eis į darbus, o aš – į dirbtuves“.
R. Gudaitis

Ričardas Gudaitis – išskirtinė asmenybė Garliavoje, kurioje susilieja patrioto, pedagogo ir liaudies meno kūrėjo pašaukimai.
Nors daugelis jį pažįsta kaip ilgametį istorijos mokytoją ir aktyvų Sąjūdžio veikėją, jo širdyje visą gyvenimą ruseno gilus kūrybinis troškimas – dirbti su medžiu, piešti, tapyti ir įamžinti tautos atmintį savo darbais.

Kūryba: medžio kalba pasakojama tautos istorija
R. Gudaitis – liaudies menininkas, kurio medžio drožiniai tampa gyvais istorijos liudytojais. Jo sukurtas ąžuolinis paminklas pagerbia garsųjį Garliavos knygnešį, aušrininką Kazimierą Aglinską. Šis simbolinis kūrinys atsirado Jonučių kapinėse ne už atlygį, bet iš širdies – kaip dovana Garliavai ir jos šviesuoliui.
Gudaičio namų kiemą puošia ne tik tautinių simbolių kupini medžio kūriniai, bet ir jo paties sukurti ženklai, įprasminantys pergales už Lietuvos laisvę – nuo Saulės mūšio iki Sausio 13-osios. Ypatinga vieta skirta Garliavos herbui, Kauno rajono herbui, taip pat unikalus kūrinys, kuris tarsi „parašas medyje“: susijungę partizanų, tremtinių ir Sąjūdžio ženklai.

Mokytojas ir Sąjūdžio veikėjas
R. Gudaitis savo gyvenimą paskyrė tarnystei Lietuvai ir žmogui. 1988 m. įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą. 1990–1998 m. dirbo Garliavos viršaičiu ir seniūnu, buvo Kauno rajono tarybos nariu.
Tačiau po politinės tarnystės grįžo prie tikrosios aistros – pedagogikos, teigdamas, kad „mūsų gyvenimas vertingas tiek, kiek esame reikalingi kitiems“. Net ir šiandien jis dar tebeina į mokyklą, o iš buvusių mokinių vis dažniau išgirsta: „Laba diena, mokytojau“.

Kūrėjas, kuriam turtai – tai palikta prasmė
R. Gudaitis gyvena kukliai, tačiau turtingai prasme. Jis nesivaiko materialinių gėrybių – jam svarbiau tai, ką gali palikti žmonių atmintyje ir krašto istorijoje. „Nenoriu būti turtingiausias kapinėse. Geriau, kad liktų: ‘Čia mano mokytojas’“, – sako jis.

Nuotr.:
Kristinos Meilutės