Strioga Aidas

SKULPTORIUS

Užaugo menininkų šeimoje – jo tėvas Leonas Strioga buvo labai žinomas skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, o mama Eugenija Dalia Striogienė dirbo bibliotekoje ir mėgo meną. 
Nuo mažens Aidas buvo apsuptas kūrybos: namuose visada buvo daug knygų, meno albumų, vyko pokalbiai apie meną, o dirbtuvėje jis stebėjo, kaip kuriami darbai. Jau vaikystėje Aidas pradėjo piešti, o keturiolikos metų pradėjo dirbti tėvo dirbtuvėje – padėdavo kalti akmenį, ruošdavo medžiagas, mokėsi iš arti, kaip gimsta skulptūra.

Mokydamasis Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje, jis dar labiau susidomėjo menu. Mokytojai skatino jį atrasti savo stilių, būti originaliu. Tačiau Aido tikrieji „mokslai“ vyko namuose – dirbant kartu su tėvu. Jie kartu kūrė nemažai skulptūrų, kai kurios stovi viešose erdvėse, pavyzdžiui, Klaipėdoje, prie Kauno muzikinio teatro, Raudondvaryje ir kitose vietose. Aidas taip pat dalyvavo bendrose parodose su tėvu. Tačiau jis norėjo eiti savo keliu, todėl nepasirinko tėvui būdingo medžio skulptūros kelio. Jo pagrindinės medžiagos yra akmuo ir metalas.

Aidas pats renkasi akmenis – dažnai vaikšto po gamtą, ieško gražios formos akmenų upeliuose, laukuose ar net pakelėse. Jis tiki, kad kiekvienas akmuo turi savo charakterį ir pasakojimą, tereikia jį išgirsti. Skulptorius sako, kad kartais idėja kyla vos pažvelgus į akmenį – jis tarsi pats pasako, kuo nori būti. Aido kūriniai švelnūs, draugiški, dažnai vaizduoja mergaites, paukščius, katinėlius, angelus. Jo darbai atrodo labai šilti ir gyvi, juose daug jausmo, šviesos, gerumo. Jie tarsi kviečia sustoti, nusišypsoti ir pamąstyti apie gyvenimo grožį.

Menininkas gyvena ir kuria  Judraičių kaime, netoli Zapyškio (Kauno r.), gamtos apsuptyje. „Mūsų sodyba miške, labai mėgstu klajoti po jį su šuneliu – net jei ir grybai nedygsta. Gamta niekada nemeluoja, ji tikra ir atvira, teikianti ne tik poilsį, bet ir įkvėpimą. Skulptūrose dažniausiai vaizduoju man artimą, mielą gyvūnijos pasaulį. Aplink mūsų namus visais metų laikais lakioja daugybė paukščių. Kai kurie iš jų atgimsta akmenyje. Kartais tie paukštukai virsta angelais. Mano skulptūrų modeliai bėgioja ir mūsų kieme: vienas mūsų šuniukas, kitas paimtas iš prieglaudos, dar laukinis katinas ir priklydusi kaimynų katytė. Metalines detales ne kalu, o pjaustau ir išlankstau spaustuvu, sujungiu bei suvirinu – kartais krumplius nutrinu net iki žaizdų. Tai ne kalvio, o šaltkalvio darbas. Nuo rūdžių metalo specialiai nesaugau: tegul jis lėtai rūdija, tegul laikas palieka savo žymes akmenyje. Bet mano skulptūros ilgaamžės – jomis grožimės mes, jos liks mūsų vaikams ir anūkams“, – kūrybinius sumanymus atskleidžia skulptorius.

Jo žmona Jūratė yra pirmoji jo darbų vertintoja, visada nuoširdžiai pasako savo nuomonę. Aidas turi dukrą Eleną, kuri gimė tą pačią dieną kaip ir jis – liepos 10-ąją. Dukros vaikystė jam buvo labai įkvepianti – iš jos nuotraukų gimė visa skulptūrų serija apie mergaites. Aidas yra ramus, kuklus žmogus, kuris kalba per savo kūrybą. Jam svarbus šeimos ryšys, gamta, paprastumas ir nuoširdumas. Jo skulptūros – tai ne tik meno kūriniai, bet ir šilti pasakojimai iš akmens ir metalo, kurie paliečia kiekvieną, sustojusį pažiūrėti.

Nuotr.:
Kristinos Meilutės