Tarp žarijų ir debesų: vakaras su rašytoja Aldona Ruseckaite

Ar įmanoma palyginti knygas, gimusias iš tyrinėjimų, ir knygas, gimusias iš gyvenimo? O kai jas sieja tas pats asmuo, autorius – ar išvengiama dirbtinumo ir įvairiausių sudėtingų sampynų? Ar tos sampynos – priešingai – kūrybą tik praturtina? Į šį ir daugybę kitų klausimų birželio 11-osios vakarą Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje atsakymų ieškojo rašytoja, literatūrologė, muziejininkė, ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė Aldona Ruseckaitė.
 
Susitikimo tema „Tarp žarijų ir debesų“ simboliškai sujungė dvi autorės knygas – poezijos rinkinį „Debesiu“ ir autobiografinių esė knygą „Per žarijas“. Tačiau vakaras apėmė kur kas platesnį pasakojimą apie atmintį, kūrybą, literatūrą ir žmones, paliekančius pėdsakus mūsų gyvenimuose.

 

Autorė šmaikščiai pacitavo savo kūrybos eilutę, apibūdinančią kiekvieno (ypač pradedančio) rašytojo nerimą: ar salėje „nestyros lyg pempių kupstai tuščios kėdės“. Tačiau nerimas buvo be pagrindo – į biblioteką susirinkę skaitytojai sukūrė jaukią, geranorišką, nuoširdžiam pokalbiui palankią atmosferą. Vakaro metu A. Ruseckaitė pasakojo apie savo kūrybos kelią ir prisipažino, kad autobiografiniai tekstai gimsta iš noro išsaugoti tai, kas kitaip išsitrintų iš atminties. „Jeigu nebūčiau rašiusi tada, nebebūčiau galėjusi dabar jau parašyti, nes jau daugelio dalykų nebeprisiminčiau. O labai daug išsigalvoti nemėgstu“, – sakė autorė.

 

Ne mažiau įdomūs A. Ruseckaitės pasakojimai apie keturis dešimtmečius trukusį darbą muziejuje. Būtent ten, tarp rankraščių, laiškų ir dienoraščių, buvo išnešiota ir gimė ne viena jos biografinių romanų idėja. Pasak rašytojos, archyvų tyrinėjimas jai visuomet buvo kupinas tyro atradimų džiaugsmo. „Man net kvepėdavo archyvo dulkės. Tikrai turiu pažinimo ir ieškojimo geną! Radusi vertingos informacijos, jaučiuosi kaip laimėjusi aukso puodą“, – šypsojosi viešnia.

 

Skaitytojai turėjo progą išgirsti ir pirmąsias žinias apie naują autorės kūrinį, šiuo metu jau esantį leidykloje. Naujausioje A. Ruseckaitės knygoje netikėtai susitinka dvi Lietuvos kultūrai itin svarbios asmenybės – tarpukario šviesuolis, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas ir kunigas, poetas bei kolekcininkas Ričardas Mikutavičius. Autorė atskleidė, kad juos sieja kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: abu kunigavo keturis dešimtmečius, abu mirė sulaukę 63-ejų, abu tarnavo toje pačioje Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kauno senamiestyje, Nemuno krantinėje, ir buvo ryškios savo laikmečio visuomenės bei kultūros figūros.

 

Kalbėdama apie poeziją, A. Ruseckaitė atviravo, kad eilėraščiuose atsiranda daugiau vietos jai pačiai. Biografinėse knygose ji dažniausiai lieka tyrėja ir pasakotoja, konstatuotoja, o poezijoje atsiveria asmeninės patirtys, prisiminimai, pokalbiai su artimaisiais – tiek šiapus, tiek anapus esančiais. Tiesa, tekstus papildo ir savotiški dialogai su lietuvių literatūros klasikais, kurių gyvenimus ji yra tyrinėjusi ir aprašiusi.

 

Vakaro pabaigoje ne kartą skambėjo mintis, kad literatūra prasideda ne nuo išgalvotų siužetų, o nuo gebėjimo įsiklausyti į gyvenimą. Galbūt todėl ir A. Ruseckaitės knygose taip svarbi atmintis – tai, kas leidžia išlikti kartu žmonėms, esantiems ir išėjusiems.

 

Dėkojame rašytojai Aldonai Ruseckaitei už jautrų, atvirą ir prasmingą susitikimą, o visiems susirinkusiems – už smalsumą, klausimus, šilumą ir bendrystę. Kviečiame skaityti!